Daumantė Strelčiūnienė, mezgimo entuziastė, mezga visur – mašinoje, kavinėse, keliaudama. Ji yra mezgusi net žvelgdama į Eifelio bokštą. Mezginiai jai – ne pomėgis, o gyvenimo būdas, kuris jau seniai nebestebina aplinkinių. Daumantė mezgimu užkrėtė daugybę žmonių. Ji įsitikinusi, kad mezgimas – lietuvių tapatybės dalis, tik šiek tiek primiršta. Daumantė Vilniuje įkūrė mezgėjų klubą, vienijantį bendraminčius iš visų Lietuvos kampelių.
Šiemet mezgėjų bendruomenė sumanė ypatingai paminėti iškilaus Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį – į muziejų Kaune jie vyks vilkėdami rankų darbo megztinius su dailininko atvaizdu. „Panašu, kad sumušime rekordą. Iš pradžių planavome numegzti 80 megztinių, o dabar jų skaičius jau perkopė 900“, – džiaugiasi Daumantė.
Bendraminčius jungia ne tik mezgimas
Megztinių su Čiurlionio atvaizdu sumanymas – trejų metų bendruomenės veiklos rezultatas.
Į mezgimo susibūrimus Vilniuje renkasi žmonės iš visos Lietuvos: vyrai, moterys, mažumų atstovai, net atvykėliai iš kitų šalių. „Tiesą sakant, mezgimo būna nedaug – mezginiai ilsisi ant stalo. Svarbiausia mums – bendravimas. Dalijamės patirtimi, diskutuojame – čia žmonės randa saugią erdvę, kurioje jaučiasi pripažinti ir suprasti. Žinoma, jei kyla klausimų dėl mezgimo technikos, pagalbos netrūksta: pavyzdžiui, kairiarankė pradėjusi megzti susidūrė su sunkumais, bet susibūrime sutiko kitą kairiarankę, kuri suteikė žinių, kaip tai daryti teisingai“, – pasakoja Daumantė.
Kūrybinės idėjos ir Čiurlionio projektas
Paklausta, kaip gimė mintis išmegzti Čiurlionio atvaizdą ant megztinių, Daumantė pasakoja, kad viena iš bendruomenės narių, Gintarė, į vieną susitikimą atėjo su išmegztu Žemaitės atvaizdu, į kitą – ir su Čiurlionio portretu. Taip kilo mintis kartu megzti megztinius su Čiurlionio atvaizdu, minint jo 150-ąsias gimimo metines. Gintarės parengta schema ir bendruomenės entuziazmas tapo unikalaus projekto pagrindu. „Čiurlionio tema taip įtraukė, kad megztinį pasišovė megzti net ir tie, kurie gyvenime nėra numezgę nė šaliko“, – šypsosi Daumantė.
Projekto tikslas – ne tik megztiniai ir nuotraukos socialiniuose tinkluose. Jis turi ir edukacinį aspektą – mezgėjai drauge aplankys Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, gilinsis į menininko kūrybą.
Mezgimas – lietuvių tapatybės dalis
Mezgėjų bendruomenės susitikimai vyksta Vilniaus kavinėje „Miesto laboratorija“. Renginiai nemokami, vienintelis prašymas – įsigyti puodelį kavos kaip padėką kavinei už suteiktą erdvę.
Daumantė pabrėžia, kad mezgimas jai – terapija ir tvarumo praktika: „Jau penkerius metus nepirkau nieko megzto – viską mezgu pati. Naudoju tik natūralius siūlus be priemaišų. Mano vertybinė linija paprasta: viskas turi sugrįžti į gamtą“. Be drabužių, Daumantė mezga ir rankšluosčius bei šluostes. „Tai skamba netikėtai Lietuvoje, bet visiškai įprasta praktika Skandinavijos šalyse“, – pasakoja ji.
Kelionės į Skandinaviją sustiprino moters įsitikinimą, kad mezgimas gali būti svarbi tautinės savivokos dalis. „Norvegų mezgimo tradicija gyva – kiekviename viešbutyje rasi mezgimo žurnalų, čia mezga visi, tai tikra jų tapatybės dalis. Latvija puikiai saugo pirštinių mezgimo paveldą. Lietuviai tradiciškai mezgė darbo drabužius, kojines, pirštines, bet esame šiek tiek primiršę, kad tai mūsų paveldas. Noriu šią atmintį atgaivinti“, – savo idėjas pristato Daumantė. – Mano proseneliai savo valsčiuje net pusę pajamų skirdavo spaudai, o dar XIX a. žurnaluose randu straipsnių apie rankdarbius. Tai įrodo, kad mezgimo tradicija Lietuvoje visada buvo svarbi.“
Rankomis megzti rūbai gyvena ilgiau
Pasak Daumantės, mezgimas padeda atsipalaiduoti, o išmegztas lietuviškas raštas suteikia ypatingo džiaugsmo. Aktyvią bendruomenės veiklą ji vadina atsvara tuštiems šūkiams: „Kol didelės organizacijos kalba apie jautrių socialinių grupių įtraukimą į visuomenę, mes tiesiog tai darome. Esame atviri visiems, kurie siekia bendrauti.“
Labiausiai Daumantę džiugina, kad į mezgėjų bendruomenę įsilieja daug jaunų žmonių, kuriems rūpi tvarus vartojimas. „Kai pats numezgi rūbą, jis tampa brangus, jį vertini visai kitaip. Toks drabužis ilgiau gyvena – kartais nešiojamas metų metus“, – neabejoja Daumantė. Ji nuoširdžiai tiki, kad megztiniai su M. K. Čiurlionio atvaizdu taip pat gyvens ilgai ir ne vienus metus primins menininko jubiliejų.
