„Vilnius nuostabus tuo, kad per mažiau nei 10 minučių galima atsidurti miške. Gamta suteikia atokvėpį, kurio man šiuo metu taip reikia“, – pasakoja Polina Stasiuk, žurnalistė iš Ukrainos, apsigyvenusi Lietuvoje po Rusijos invazijos į jos gimtąją šalį. Polina į Vilnių persikėlė pirmosiomis karo dienomis su dukra ir mama. Vos tik pradėjusi gyventi Vilniuje ji siekė išnaudoti visas galimybes padėti savo bendrapiliečiams tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Polinos indėlis didelis – nuo tiesioginio naujienų laidų įgarsinimo iki pagalbos organizuojant stovyklas vaikams iš Ukrainos. Tuo metu, kai buvo rengiamas šis interviu, Polina dirbo projekto „Kurk Lietuvai“ etape, kurio tikslas – nuoseklios komunikacijos apie Lietuvos teikiamą paramą Ukrainai parengimas ir pateikimas.
2022 m. į Lietuvą atvyko daugiau nei 70 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių. Jūs ir Jūsų šeima buvote vieni pirmųjų atvykusių į Lietuvą. Ar buvo kokia nors priežastis, dėl kurios pasirinkote Lietuvą?
Kai Rusija įsiveržė į mano šalį, susikroviau daiktus į automobilį (jau turėjome iš anksto parengtas kuprines), pasiėmiau dukrą ir mamą ir išvažiavau prie sienos. Mūsų pirminis tikslas buvo Bulgarija, kur turime nedidelį butą, bet, kai kirtome Rumunijos sieną, pradėjau dvejoti dėl savo pasirinkimo. Ką būčiau dariusi mažame Bulgarijos kaimelyje, kur žiemą nėra šildymo, nėra jokio pragyvenimo šaltinio ir jokių darbo perspektyvų? Tada prisiminiau, kad prieš 2 mėnesius į Vilnių persikėlė mano draugė. Sutarėme, kad galime kurį laiką pabūti pas ją. Buvo labai sunku – nežinojau, kur važiuoju, ir nebuvau tikra dėl nieko. Pradėjau karštligiškai ieškoti sprendimo ir tada sužinojau apie „Stiprūs kartu“ iniciatyvą – Lietuvos tinklą, jungiantį savanorius su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.
Per „Stiprūs kartu“ susisiekiau su Karoliu, pirmuoju mūsų šeimininku, kuriam esu be galo dėkinga. Po vieno „Zoom“ skambučio jis mums trims pasiūlė butą ir jame nemokamai gyvenome keturis mėnesius. Bute kartu gyveno ir Karolio katinas Gudis. Butas buvo gražioje naujoje Vilniaus dalyje su mažais tvenkiniais ir šalia esančiu parku. Mano dukrai ši vieta labai patiko, ir dabar nuomojame butą visai netoli mūsų pirmųjų laikinų namų.
Kaip atrodė pirmosios savaitės ir mėnesiai Lietuvoje?
Žinojau, kad turiu kuo greičiau susirasti darbą, todėl negalėjau sėdėti vietoje. Nemokėdama kalbos maniau, kad mano galimybės yra šiek tiek ribotos. Išsiunčiau savo CV įvairioms įmonėms ir gavau keletą pasiūlymų. Svarsčiau galimybę tapti floristo padėjėja ir elektromobilių pardavėja. Nors nesiėmiau nė vieno iš šių dviejų darbų, tačiau faktas, kad galimybių yra, mane nuramino. Tada susipažinau su ukrainiete mergina, kuri savanoriavo ir vertė vienam iš medijos kanalų naujienas iš Ukrainos. Tačiau prisijungti prie jos man buvo sunku – pirmaisiais karo mėnesiais žinios iš Ukrainos buvo niūrios. Mano pačios tėvas buvo įstrigęs Mariupolio pragare, ir mes jau mėnesį buvome praradę ryšį. Pranešti naujienas iš fronto linijos man būtų buvęs asmeninis iššūkis.
Ir tada televizijos kanalo, kuriam vertėjavau, žurnalistas suvedė mane su Laurynu Šeškumi – televizijos prodiuseriu, kuris kartu su partneriais pradėjo organizuoti dienos stovyklas ukrainiečių vaikams. Stebėtina, kad pirmąją stovyklą jiems pavyko surengti kovo 5 d., praėjus mažiau nei dviem savaitėms nuo invazijos pradžios. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių susivienijimo dėl didesnio gėrio pavyzdžių, kurių vėliau buvo dar daugiau.
Jungimasis prie šių iniciatyvų man padėjo man išlikti stipriai. Tai buvo nuostabi patirtis, o visų atsidavimo lygis stulbinantis. Nuo balandžio stovyklose dalyvaudavo 3 000–4 000 vaikų, nacionalinės muzikos žvaigždės, lektoriai ir animatoriai iš Lietuvos ir Ukrainos. Kiekvienas renginys buvo tarsi didžiulė šventė. Stovyklas lankė Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, iš fronto linijos į jas atvykdavo garsūs Ukrainos muzikantai. Praeiviai net klausdavo: „Ar tai kokia nors miesto šventė, ar komercinis renginys? Kur galėčiau nusipirkti bilietus?“
Dažnai atrodė, kad visa visuomenė susivienijo, kad padėtų Ukrainos vaikams. Netgi premjerė Ingrida Šimonytė kelis kartus dalyvavo stovyklų veikloje, be jokio išankstinio pranešimo žiniasklaidai. Kartą, kai į stovyklą užsuko keletas olandų žurnalistų, aš jiems pasakiau, kad moteris, plaunanti vaisius, iš tikrųjų yra šalies Ministrė Pirmininkė.
Stovyklos padėjo ne tik vaikams, bet ir jų mamoms pailsėti ir nors trumpam atsikvėpti. Džiaugiausi matydama, kaip puikiai laiką leidžia mano pačios dukra. Per šias stovyklas ji netgi sutiko naują geriausią draugę. Mergaitė gyvena Kaune, todėl retkarčiais važiuojame aplankyti jų šeimos, o tai mano dukrai teikia didžiulį džiaugsmą.
Kaip manote, ar ši svetingumo patirtis Lietuvoje skyrėsi nuo kitų šalių patirties?
Dirbdama projekte „Kurk Lietuvai“ praleidau nemažai laiko tyrinėdama, kaip kitos šalys reagavo į ukrainiečių pabėgėlių antplūdį. Atlikau daug tyrimų, bet neradau tokio masto iniciatyvų, kokias mačiau Lietuvoje. Netgi drįsčiau teigti, kad Lietuvoje galbūt yra pačios didžiausios pilietinės pastangos remti ukrainiečių pabėgėlius visoje Europoje. Dabar mano darbas sutelktas į tai, kad suprasčiau ir išanalizuočiau, kaip unikali ir reikšminga Lietuvos parama Ukrainai suvokiama ir perduodama į išorę. Pavyzdžiui, tokio masto ukrainiečių vaikams skirtų stovyklų nėra organizavusi jokia šalis.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip tapote projekto „Kurk Lietuvai“ dalimi?
Po pusmečio, kai padėjau rengti stovyklas vaikams, prisijungiau prie projekto „Kurk Lietuvai“, kuris suburia profesionalus viešajam sektoriui tobulinti. 2022 m. ši programa atvėrė duris ir ukrainiečiams.
Apie programą sužinojau LRT imdama interviu iš tuometinės Vilniaus savivaldybės administracijos vadovės Ievos Dirmaitės. Turėjome trumpų klipų ciklą „Kaip tai padaryti?“, skirtą ukrainiečiams, besirengiantiems gyventi Lietuvoje. Mes susidraugavome, ir kai programa paskelbė priimsianti ukrainiečius, ji patarė man pateikti paraišką.
Pirmasis mano projektas buvo susijęs su ukrainiečių integracija. Žinojau apie pagrindines problemas, su kuriomis susiduria ir ukrainiečiai, ir juos priimančios institucijos. Taigi pusę metų dirbau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Man labai padėjo ir projekto vadovė, ir pati ministrė.
Pagrindinė problema, kurią bandėme išspręsti, – tai naujausios ir patikimos informacijos prieinamumas. Buvo tiek daug šaltinių ir atnaujinimų ir viskas taip greitai keitėsi, kad susigaudyti buvo nelengva. Užuot kūrę naują platformą, radome išradingą interneto svetainę SuUkraina.lt ir nusprendėme ją plėtoti kaip centrą, kuriame būtų galima rasti visą informaciją – nuo kalbų kursų iki registracijos į vaikų darželius. Ir nors mano dalyvavimas projekte baigėsi, stengsiuosi daryti viską, kad jis tęstųsi.
Ar pastebėjote kokių nors paramos, kurią iš pradžių gavote Lietuvoje, lygio pokyčių? Ar galite pasidalyti patirtimi?
Lietuviai nenustoja manęs stebinti savo gebėjimu susitelkti ir padaryti, kad viskas įvyktų. Kaip antai sutelktinio finansavimo kampanija „Let’s Radar“, kuri įvyko jau praėjus metams nuo Rusijos invazijos pradžios. Paprasti žmonės, įmonės, nevyriausybinės organizacijos susivienijo, sutelkė savo išteklius ir surinko 14 mln. eurų Ukrainos dangų saugantiems radarams. Per valandą buvo surinktas 1 mln. eurų, kuriuos dar padvigubino startuolių akseleratorius „Tesonet“. Ir visa tai surinkta šalyje, kurioje gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių!
Be abejo, užuojautos kariaujančiai Ukrainai nuovargis jaučiamas visur Europoje. Mokslininkai sako, kad jis ateina po dviejų–trijų mėnesių, bet nemanau, kad jis pasireiškia čia, Lietuvoje. Tai reikia ištirti išsamiau, tai yra kažkas tikrai neregėto.
Jūsų kelionė gali būti suvokiama kaip sėkmės istorija. Kaip tai suderinate su gyvenimu, kurį palikote Kijeve?
Žmonės mano istoriją gali vertinti kaip sėkmės istoriją, ir aš džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams Lietuvoje. Tačiau jausmai dvejopi. Kijeve iš tikrųjų gyvenau savo svajonių gyvenimą, kurį taip sunkiai kūriau. Tiek daug praradau, bet vis bandau rasti paguodą mažiausiuose dalykuose – geruose pažymiuose, kuriuos dukra parsiveža iš mokyklos, pasivaikščiojimuose gamtoje ar maudynėse ežere.
