Lietuvoje prieglobsčio prašė daugiau kaip 80 000 ukrainiečių. Nepaisydami kalbos barjero ir psichologinių traumų, tokie ukrainiečiai kaip Aleksandras, Iryna ir Svitlana sėkmingai integruojasi į visuomenę, sulaukdami beprecedentės vietos bendruomenių paramos. Nors ir liūdėdami dėl tėvynėje tebesitęsiančio karo, šie ukrainiečiai dėkingi už didžiulę empatiją, kurios sulaukė iš Lietuvos žmonių.
Aleksandras Soroka yra 69 metų muzikantas, atvykęs į Lietuvą iš Mariupolio 2022 m. balandžio pradžioje.
„Dėjome viltis į savo gynėjus. Tačiau priešas pasirodė esąs klastingas, ir mes tapome tikro pragaro liudininkais“, – prisimena Aleksandras. Atkirstas nuo vandens, šildymo, elektros ir ryšių, miestas buvo nuolat apšaudomas, todėl išeiti iš namų buvo pavojinga. „Tačiau kitos išeities nebuvo, nes vandens atsargos mažėjo, be to, maistą teko gaminti lauke. Vandenį semdavome kibirais iš didžiulės cisternos duonos fabriko kieme. Darėsi vis pavojingiau, o du mūsų kaimynai iš tos misijos negrįžo“, – pasakoja Aleksandras.
„Aukštuminius bombonešius nuo naikintuvų mokėmės atskirti pagal ūžesį.“
„Sprendimas pėsčiomis bėgti iš apgulto miesto kilo po to, kai pamatėme, kaip pro nedidelę ventiliacijos angą rūsyje įskriejus raketos fragmentui mūsų akyse žuvo kaimynas.“
„Už mūsų liko pastatų griuvėsiai, apdegę automobiliai ir žuvusiųjų kūnai. Vieni suvynioti į kilimus, kiti ne. Tikra apokalipsė.“
Dėl savo amžiaus Aleksandrui ir jo žmonai pavyko išvengti rusų filtravimo stovyklų. Galiausiai jie atvyko į Lietuvą, kur iš Kijivo buvo pabėgusi ir jų dukra. Padedami Lietuvos savanorių organizacijos „Stiprūs kartu“, jie rado ramų prieglobstį Vidmanto ir Almos šeimos namuose.
Aleksandras dėkingas už galimybę tęsti savo gyvenimo darbą – ukrainiečių kompozitoriaus biografijos knygą.
„Visi mano juodraščiai, nešiojamasis kompiuteris, užrašai – dešimtmečio darbas – visa tai liko sudegusiame name Mariupolyje. Turėjau viską atkurti. Vieną dieną iš savo šeimininkų sužinojau apie paramos programą meno žmonėms iš Ukrainos. Kitas mano draugas Eduardas padėjo man pateikti paraišką.
Aleksandras sako, kad pasipiktinimas okupantais yra neapsakomas. „Geriausi mūsų orumo kupini žmonės žūsta mūšiuose. Tai uždega manyje stiprų norą prisijungti prie kovos. Vis dėlto turiu pripažinti, kad būdamas 70 metų nelabai galėčiau padėti. Stengiuosi būti naudingas savo srityje: kurdamas tvirtesnius ryšius ir gilesnį muzikos supratimą, ypač tarp Ukrainos ir Lietuvos.“
„Kiekviename žingsnyje jaučiu didelę lietuvių empatiją.“
Aleksandras dėkingas savo šeimininkams Almai, Vidmantui ir kolegai muzikantui Eduardui. Pasak jo, juos vienija bendros vertybės ir kartu nepritarimas tam, ką atneša „rusiškasis pasaulis“.
48 m. istorijos mokytoja Iryna Smolyar su nekantrumu laukė vasario 24-osios. Turėjo įvykti „Metų mokytojo“ apdovanojimo ceremonija ir Iryna turėjo atsiimti apdovanojimą.
„Kai viskas prasidėjo, mane ištiko panikos priepuolis. 10 dienų negalėjau nei valgyti, nei gerti, nei miegoti. Išvykti nusprendžiau išgirdusi apie mergaičių prievartavimą Černihive. Mano nervai neišlaikė“, – prisipažino Iryna.
Tačiau į evakuacinį traukinį įsėsti nepavyko. Jie visi buvo prikimšti, todėl net nesustodavo.
Vieną dieną pasklido gandas, kad Raudonasis Kryžius evakuos žmones į Lietuvą autobusais. Tada ji ir apsisprendė. Kaukiant sirenoms, Iryna išbėgo iš namų. Vidury gatvės netoliese nugriaudėjo baisus sprogimas. Ji skubėjo pas draugę, norėdama jai palikti savo katę.
„Negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta su manimi, tai buvo visiškai neįtikėtina.“
Taip Iryna ir jos jauniausias sūnus atsidūrė Vilniuje. „Patekome pas labai gerus žmones, kuriems esu be galo dėkinga“, – sako ji.
Pirmąjį mėnesį Iryna iš karto gavo valytojos darbą vienoje lietuviškoje mokykloje. Paskui du mėnesius dirbo indų plovėja.
„Stengiausi save kuo daugiau apkrauti, kad neliktų laiko mintims.“ Moteris iki šiol lankosi pas psichologą, nors jau dabar jaučiasi kur kas geriau. Nuo rugsėjo ji vėl dirba istorijos mokytoja.
Iryna žino apie padėtį fronte iš pirmų lūpų. Jos vyresnysis sūnus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų savanoris.
„Būdama istorijos mokytoja, dar gruodį mokiniams klausiant, ar rusai užpuls, jau žinojau, kad taip atsitiks.“
„Bet vėlgi, nors nenoriu, kad mano prognozė išsipildytų, manau, kad šis karas dar tęsis porą metų. Ir, be abejo, mes laimėsime.“ Daugybė Irynos draugų ir pažįstamų liko Ukrainoje. Jie sako, – dalijasi Iryna, – tai, kad prie karo galima priprasti – mitas.
„Priprasti prie sirenų, prie nuolatinio pavojaus gyvybei neįmanoma. Visi ukrainiečiai taikiklyje.
Dabar Iryna lanko antrąjį lietuvių kalbos kursą. „Po truputį bandau pažinti Lietuvą kaip šalį ir įdomią kultūrinę aplinką.“
„Apskritai Lietuvoje neteko susidurti su negeranoriškais žmonėmis. Sutinku tik garbingus ir malonius žmones.“
Kovo 3 d. ji su vaikais pabėgo į Vilnių. Pirmiausia jiems pavyko pabėgti iš miesto į mamos kaimą, kur jie turėjo tinkamą rūsį. Pakeliui jie pamatė degantį karinį dalinį ir virtinę užkardų. Važiuoti buvo baisu ir pavojinga, nes galėjai būti apšaudytas. Rūsyje buvo šiek tiek ramiau, – prisimena Svitlana. Vis dėlto žinios apie tai, kas vyksta aplink – netoliese buvo Buča ir Irpinė – neleido jai ramiai kvėpuoti. „Tada net nežinojome, kaip atskirti mūsų kareivius nuo rusų.“
„Sėdėdami rūsyje staiga išgirdome labai stiprų triukšmą. Nuvirto vartai. Mano tėtis išėjo į lauką ir pamatė priešais mūsų namą stovintį tanką ir kareivius.“
Laimei, tai buvo ukrainiečiai, važiavę užblokuotų Kijivo prieigas.
28 d. jie nusprendė išvykti prie sienos. Ją nustebino ukrainiečių laukiantys žmonės, besirūpinantys šiltu maistu ir pasirengę priimti pabėgėlius į savo namus. „Kai buvome prie sienos, mums paskambino draugai iš Lietuvos ir pasisiūlė padėti. Taip ir patekome į Vilnių“, – pasakojo Svitlana.
„Esu trijų vaikų mama: dviejų paauglių ir vieno keturmečio. Jis darželyje būna iki 15 valandos, todėl negaliu dirbti visą darbo dieną“, – sakė Svitlana. „Nusprendžiau įregistruoti individualią veiklą. Dabar dirbu Ukrainiečių centre SMM fotografe, tai savanoriškas darbas ir man jis patinka. Dainuoju Ukrainiečių centro mėgėjų chore. Jau koncertavome su „Eurovizijos“ dalyve Monika Liu ir Gabrielės Vilkickytės soliniame koncerte.“
„Ukrainoje kovojame už savo laisvę prieš tikrąjį blogį. Bet tai mūsų šalis, ir mes kitaip negalime. Norime grįžti namo.“
Svitlana mano, kad karas dar tęsis, o ukrainiečiai turi būti pasirengę sunkiems laikams.
„Niekada anksčiau nesu buvusi Lietuvoje. Esu labai dėkinga jos gyventojams už šią didžiulę paramą.“
„Visi rūpinosi mūsų savijauta, apsupo mus globa, palaikė mus. Jie padėjo mums nusiraminti ir pradėti blaiviai mąstyti užuot ištisai bijojus“, – pasakojo Svitlana. Ji sakė, kad lietuviai labai padėjo vaikams. Svitlana dėkojo už organizuotas dienos stovyklas tūkstančiams mažųjų ukrainiečių. Jiems buvo suteikta galimybė būti su bendraamžiais ukrainiečiais, adaptuotis, o vėliau integruotis.
Straipsnį parengė Polina Soroka.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
