Europos saugumą įprasta sieti su kariuomene, sienų apsauga ir ekonominėmis sankcijomis. Tačiau ar prie jo gali prisidėti ir keliems mėnesiams į pajūrį kurti atvykęs menininkas, rašytojas ar vertėjas? Spalio 23 d. Nidoje vykusioje diskusijoje buvo bandoma atsakyti, kaip meno rezidencijos gali padėti stiprinti Europos visuomenių tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą.
Pokalbyje susitiko meno, diplomatijos, kariuomenės ir savivaldos atstovai. Renginys yra Lietuvos pasirengimo pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai 2027 m. dalis, o saugumo ir demokratinių sistemų atsparumo temos yra tarp Seimo patvirtintų Lietuvos pirmininkavimo prioritetų.
Bendra kūryba padeda užmegzti ilgalaikius ryšius
Meno rezidencijos – tai ne tik erdvė kūrybai. Skirtingų šalių, kalbų ir profesijų žmonės čia keičiasi patirtimi, geriau pažįsta vieni kitus ir mezga ryšius, kurie vėliau gali virsti ilgalaikėmis partnerystėmis. Bendra kasdienybė ir kūryba padeda atrasti bendrų interesų ir kurti tarpusavio pasitikėjimą.
Aštrėjant geopolitinėms įtampoms, diskusijos dalyviai svarstė, kaip šie ryšiai gali prisidėti prie Europos saugumo.
Pasitikėjimas padeda sustiprinti saugumą
Pasak Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Strateginės komunikacijos departamento atstovo Tomo Čeponio, tiek Europos Sąjungos, tiek NATO saugumas priklauso ne tik nuo susitarimų ir procedūrų. Svarbu ir tai, ar žmonės pasitiki vieni kitais, ar juos sieja bendrumo jausmas.
„Investicija į tarpusavio ryšius tarp Europos visuomenių nėra vien kultūrinė investicija. Tam tikra prasme tai yra investicija į mūsų ilgalaikį atsparumą“, – teigė T. Čeponis.
Kalbėtis verta ir tada, kai nesutariama
Meno gebėjimą jungti žmones pabrėžė ambasadorė Audra Plepytė. Jos teigimu, menas gali keisti nusistovėjusius požiūrius, laužyti stereotipus ir peržengti ne tik realias, bet ir žmonių sąmonėje susiformavusias sienas.
Meno rezidencijos, anot ambasadorės, gali tapti erdvėmis, kuriose dialogas, bendra patirtis ir kūryba padeda užmegzti ryšius, stiprinančius tarpusavio supratimą ir toleranciją.
Menininkas, Masačusetso technologijos instituto (MIT) profesorius Gediminas Urbonas pasiūlė į rezidencijas žvelgti kaip į diplomatijos infrastruktūrą. Remdamasis filosofės Isabelle Stengers idėjomis, jis pabrėžė, kad šių erdvių vertė slypi galimybėje palaikyti dialogą net ir tuomet, kai bendro sutarimo pasiekti nepavyksta.
„Menininkų rezidencijas galima suvokti kaip diplomatijos infrastruktūras: ne vien kaip prieglobstį krizių akivaizdoje, bet kaip erdves, kuriose skirtingos praktikos, vertybės ir žinojimo formos gali išlikti derybų būsenoje“, – sakė G. Urbonas.
Kitaip tariant, skirtingų patirčių ir vertybių žmonės gali tęsti pokalbį neprivalėdami suvienodinti savo požiūrių.
Kaip suderinti visuomenės atsparumą ir kūrybinę laisvę
Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis priminė, kad tarptautinės menininkų rezidencijos pirmiausia yra profesionalaus meno ir kūrybinių mainų erdvės. Vis dėlto jos gali stiprinti ir vietos bendruomenių bei visos visuomenės atsparumą.
Jo teigimu, jei iš rezidencijų tikimasi didesnio vaidmens siekiant ES ir valstybių narių saugumo bei atsparumo tikslų, tai turi būti aiškiai numatyta jų programose. Svarbu apibrėžti, kokias kompetencijas rezidencijos ugdys, kaip bendradarbiaus su vietos bendruomenėmis ir ar padės stiprinti kritinį mąstymą bei gebėjimą atpažinti priešiškų valstybių skleidžiamą dezinformaciją.
Taigi diskusijoje išryškėjo dvi svarbios temos: ar kultūros institucijos turėtų aktyviau įsitraukti į valstybės saugumo stiprinimą, ar jų stiprybė kaip tik yra nepriklausomybė ir galimybė išlaikyti atvirą dialogą net tada, kai susitarti nepavyksta? Ir kaip meno rezidencijos gali prisidėti prie Europos atsparumo išsaugodamos kūrybinę laisvę?
Pasirengimas pirmininkauti ES Tarybai įtraukia ir kultūros bendruomenę
Diskusija vyko 2026 m. spalio 23 d. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ ir buvo spalio 22–23 d. vykusio forumo „Tarp erdvių: rezidencijų dialogai“ dalis. Forumo organizatoriai – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“.
