2025-ieji Lietuvos kino istorijoje tapo dar viena ryškia žvaigžde. Tai metai, kurių eigoje lietuviškas kinas ne tik pelnė aibę apdovanojimų, bet ir dar kartą įsitvirtino kaip kokybės, kūrybiškumo ir drąsos sinonimas tarptautinėje kino scenoje. Lietuvių kūrėjai keliavo po garsiausius pasaulio kino festivalius, pelnė prestižinius kvietimus bei apdovanojimus ir pritraukė užsienio gamybos partnerius. Tuo pačiu metu ne tik Lietuvos kino atstovai sulaukė pripažinimo – Europos kino akademija įtraukė Kuršių neriją į „European Film Heritage Treasures“ sąrašą, pažymėdama ją kaip unikalų Europos kino paveldo objektą.
Lietuvių sužibėjimas Tamperės trumpametražių filmų festivalyje
55-ąjį kartą vykęs Tamperės trumpametražių filmų festivalis Suomijoje buvo vienas iš įsimintiniausių šių metų įvykių Lietuvos kinui. Šiame festivalyje Lietuva buvo paskelbta „Country of focus“, kurios kūrybai ir kino kultūrai skirtas visas dėmesys. Šis titulas kasmet skiriamas vos kelioms valstybėms, o 2025-aisiais būtent Lietuva atsidūrė trumpametražių filmų epicentre. Tamperės festivalio programos sudarytojai pakvietė Lietuvą pristatyti trijų pilnų programų retrospektyvą, kurioje parodyta apie trisdešimt filmų, atspindinčių visą šiuolaikinio Lietuvos kino amplitudę.
Pirmoji programa – „Short Films from Lithuania: The New Wave“ buvo skirta jaunosios kartos režisieriams. Čia žiūrovai išvydo Vytauto Katkaus darbus „Places“, „Community Gardens“ ir „Cherries“. Programoje taip pat parodyti Lauryno Bareišos trumpieji filmai „By the Pool“, „Dummy“ ir „Caucasus“. Šie du režisieriai jau kelerius metus laikomi vienais ryškiausių lietuviško kino balsų, o Tamperės festivalis dar kartą patvirtino jų tarptautinį svorį.
Antroji programa – „Lithuanian Experimental and Poetic Cinema“ – buvo dedikuota lietuvių avangardui ir vizualinei poezijai. Šiame bloke išsiskyrė Rūtos Petronytės „Echoes of the Lake“, Dovilės Šarutytės „Sleepers“, Eglės Mikalajūnaitės „The Wind in Between“ ir Tomo Žalakevičiaus „Colorless Days“. Programos epicentru tapo 16 mm formatu nufilmuota Artūro Baryso kūrybos retrospektyva – kultinės Lietuvos avangardinio kino figūros darbai „Tai, kas po stalu“ ir „Jausmai“ buvo rodyti su naujai restauruotomis kopijomis.
Trečioji programa – „Lithuanian Women Filmmakers“ tapo vienu svarbiausių festivalio akcentų. Šioje sekcijoje parodyti šeši autoriniai darbai – Marijos Stonytės „One Life“, Birutės Kapustinskaitės „Mothers“, Mildos Augustaitytės „Number One“, Jorūnės Greičiūtės „It’s Alright“, Skirmantos Jakaitės „The Juggler“ ir Eglės Davidavičės „The One Who Knows“.
Festivalyje taip pat pristatytas bendras lietuvių ir estų projektas „Tangled Wool“ (rež. Aušrinė Kurgonaitė), atrinktas į tarptautinę konkursinę programą. Vyko ir keli lietuvių kino industrijos pristatymai: Lietuvos kino centras ir trumpųjų filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ surengė diskusiją „New Baltic Narratives“, kurioje dalyvavo prodiuserės Marija Razgutė, Klementina Remeikaitė ir Rasa Miškinytė. Be to, į festivalio tarptautinę žiuri buvo pakviesta lietuvių kino prodiuserė ir kritikė Gabrielė Cegialytė, kuri vertino pagrindinės konkursinės programos filmus. Jos dalyvavimas komisijoje – dar vienas ženklas, kad Lietuvos kino profesionalai jau kviečiami ne tik rodyti, bet ir vertinti pasaulinio lygio kūrinius.
Kanai – aukščiausia scena
78-asis Kanų kino festivalis, vienas svarbiausių kino pasaulio renginių, atvėrė duris Lietuvai kaip niekada plačiai – tiek per kino kūrinius, tiek per industrijos profesionalus, kurie čia atstovavo mūsų šalį.
Vienas didžiausių pasiekimų – filmas „Two Prosecutors“, režisuotas žinomo ukrainiečių kūrėjo Sergei Loznitsa, buvo atrinktas į pagrindinę Kanų konkursinę programą. Tai pirmasis kartas, kai lietuvių ko-produkcija pasiekė aukščiausią festivalio pakopą. Kūrybinis lietuvių indėlis šiame filme – reikšmingas: dailininkas Jurij Grigorovič, garso režisierius Vladimir Golovnitski, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, o tarp aktorių – Vytautas Kaniušonis, Nerijus Gadliauskas, Valentin Novopolskij, Dmitrij Denisiuk, Vygandas Vadeiša, Valerijus Jevsejevas ir Lukas Petrauskas.
Kanuose buvo pastebėti ir Lietuvos jaunosios kartos kūrėjai. Režisierė Eglė Razumaitė tapo pirmąja lietuve, pakviesta į prestižinę „La Résidence“ programą – Kanų festivalio rezidenciją, kuri kiekvienais metais kviečia vos dvylika perspektyviausių pasaulio režisierių. Prodiuserių lauke išsiskyrė Klementina Remeikaitė, atrinkta į „Producers on the Move 2025“ – Europos filmų skatinimo tinklo iniciatyvą, vienijančią 20 perspektyviausių Europos prodiuserių.
Lietuva pasirodė ir „Goes to Cannes“ programoje, kurioje Talino „Juodųjų naktų“ festivalis pristatė du lietuviškus darbus – „Oblivion“ (rež. Danielius Minkevičius) ir „Danka“ (rež. Dovilė Gasiūnaitė). Tuo pačiu metu Marija Razgutė buvo pakviesta kaip mentorė į impACT Lab programą – čia ji dalijosi savo patirtimi apie prasmingų, socialiai atsakingų filmų kūrimą. Technologijų ir inovacijų sritį Kanuose atstovavo Kęstutis Drazdauskas, pristatęs projektą „Black List“ dirbtinio intelekto įrankių analizės sesijoje, ir Greta Akcijonaitė, pristačiusi filmą „Cold“.
Lietuvos kinas – ryškus Varšuvos festivalio ekranuose
41-ajame Varšuvos tarptautiniame kino festivalyje Lietuvos vardas skambėjo itin garsiai – net penki filmai su mūsų kūrėjų indėliu buvo atrinkti į konkursines programas.
Pasaulinę premjerą čia surengė Karolis Kaupinis su savo filmu „Hunger Strike Breakfast“ (prod. Marija Razgutė) Taip pat rodyta ko-produkcija „Solomamma“ (rež. Janicke Askevold), dokumentiniai filmai „Under the Red Light“ (rež. Joris Skudra, prod. Justė Michailinaitė) ir „War on Art“ (rež. Andrzej Miękus, prod. Erika Volkmann, Rasa Miškinytė) bei po Kanų sėkmės įtrauktas „Two Prosecutors“ (rež. Sergei Loznitsa).
Rekordiniai metai Lietuvai Talino kino festivalyje
Tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje šiemet užfiksuotas rekordinis Lietuvos kino dalyvavimas – pristatyta 20 lietuviškų filmų, iš kurių 7 sulaukė pasaulinių premjerų, o festivalio atidarymo metu aktoriui Juozui Budraičiui buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Lietuviški kūriniai dalyvavo pagrindinėse vaidybinių, dokumentinių, jaunimo ir trumpametražių filmų programose, ryškiai atskleisdami šiuolaikinio Lietuvos kino teminę įvairovę, tarptautinį bendradarbiavimą ir augantį matomumą viename svarbiausių Europos kino festivalių.
Lietuva – patikimas pasaulio kino partneris
2025-ieji taip pat buvo itin aktyvūs tarptautinių ko-produkcijų metai. Lietuva jau senai nebėra vienašalis kūrėjas, o aktyvi kino bendruomenė bendradarbiauja su įvairiomis valstybėmis ir garsina šalies vardą visame pasaulyje.
„Sandbag Dam“ – kroatų, slovėnų ir lietuvių ko-produkcijos filmas buvo atrinktas į Berlyno kino festivalio „Generation 14plus“ programą. Šis jautrus, socialiai aktualus filmas turėjo pasaulinę premjerą „Berlinale“. Šiame festivalyje Šarūnas Zenkevičius tapo „European Shooting Star 2025“, atstovaudamas Lietuvai kaip vienas ryškiausių jaunų Europos aktorių.
Dar vienas pavyzdys – „Solomamma“, režisuotas norvegės Janicke Askevold. Šis jautrus filmas yra Norvegijos, Latvijos, Lietuvos, Danijos ir Suomijos ko-produkcija. Lietuvai atstovavo prodiuserinė kompanija „Artbox“, o filmui techninę paramą suteikė ir Lietuvos kino centras. „Solomamma“ buvo pristatytas Lokarno kino festivalio pagrindinėje programoje ir tapo vienu iš labiausiai aptariamų Baltijos regiono filmų vasaros kino spaudoje.
Ne mažiau dėmesio sulaukė ir „Hunger Strike Breakfast“ – Lietuvos, Latvijos ir Čekijos ko-produkcija. Filmas, nagrinėjantis rezistencijos ir tylios politikos temas, buvo remiamas Lietuvos kino centro ir pristatytas „Cineuropa“ kaip vienas iš stipriausių politinių 2025-ųjų Europos projektų.
Tuo tarpu „New Nordic Films“ industrinėje platformoje Haugesunde, Norvegijoje, 2025 m. pristatytas Jorūnės Greičiūtės režisuotas projektas „Flood“ atsidūrė „Baltic Focus“ programoje.
Dar vienas svarbus 2025-ųjų įvykis – „Vilnius Film Fund“ – Vilniuje pristatytas naujas mechanizmas, skirtas skatinti tarptautinio kino gamybą. Šis fondas veikia kartu su jau sėkmingai įsitvirtinusia mokesčių lengvatų schema, suteikiančia iki 30 % išlaidų grąžinimą už Lietuvoje vykdomas filmavimo paslaugas.
Visi šie pasiekimai rodo ne pavienį sėkmės atvejį, o visos kino ekosistemos augimą. Lietuvos kino centras, kūrėjai, prodiuseriai, festivalių organizatoriai – visi dirba viena kryptimi: kad Lietuva būtų ne tik maža šalis, turinti įdomių filmų, bet pilnavertis, tarptautiniu mastu atpažįstamas kino žaidėjas.
