Grįžti

Tradicijos

Į Lietuvos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą įtraukti devyni reiškiniai, tarp jų – verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte.

2019 metais

Velykas švęsime balandžio 21 d.

2022 metais

vyks pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventė.

Net ir sunkiausiais laikais, net ir toli nuo gimtinės lietuviai laikosi savo tradicijų ir papročių. Tai tarsi gyvybę palaikančios šaknys, kurios leidžia pajusti tai, kas buvo svarbu mūsų protėviams. Istorinis tradicijų kontekstas padeda puoselėti savo tapatybę.

Į modernius laikus atkeliavusi baltiškoji tradicija pakeliui pasipildė krikščioniškųjų vertybių samprata. Ypatingas, šimtmečius saugotas mišinys šiandien įgauna naujų bruožų, tačiau lieka toks pat svarbus mūsų tautinio charakterio akcentas.

Kūčių naktį gyvuliai prabyla

Prieš Kalėdas mes švenčiame ypatingą vakarą – Kūčias. Naktis, kai krikščioniškasis pasaulis laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo, Lietuvoje siejama su senųjų žemdirbių tradicija, žiemos saulės grąžos laikotarpiu. Prie Kūčių stalo iki šiol Lietuvoje sėda visa šeima. Stalas klojamas šienu, ant jo tiesiama balta staltiesė ir dedama 12 patiekalų. Kiekvieno jų būtina paragauti, kad kiti metai būtų sotūs ir turtingi. Kūčių vakarą būtinai prisimenami šeimos mirusieji – ant stalo jiems dedama lėkštė, o naktį paliekama maisto jų vėlėms. Lietuviai tikėjo, kad Kūčių naktį prabyla gyvuliai, todėl ir jiems nuo stalo būdavo nešama maisto. Po Kūčių vakarienės dar ir dabar prisimenami burtai – kas iš po staltiesės ištrauks ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens. Anuomet netekėjusios merginos išsirikiuodavo prie durų ir mesdavo ant slenksčio batą. Jei merginos batas atsisuks priekiu į duris, jai lemta ištekėti, jei kulnu – jaunikiai praeis pro šalį. Iki šių dienų išlikusi tradicija iki Kūčių vakaro atiduoti skolas ir susitaikyti su visais, ant kurių supykai.

Žiemą varome su blynais

„Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, – šimtus metų tais pačiais žodžiais varome žiemą (paprastai vasario mėnesį). Užgavėnės – sena šventė, paskutinė mėsėdžio diena prieš Velykas. Senaisiais laikais Lietuvoje ji vadinta vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausos švente. Senųjų laikų papročiai atkeliavo iki šių dienų – per Užgavėnes miestuose ir miesteliuose pasklinda kaukėtų persirengėlių būriai, pakvimpa blynais. Yra sakoma: jei riebiai ir sočiai tądien nepavalgysi, visus metus alkį kentėsi. Sena tradicija – Užgavėnes švęsti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Čia deginama bene didžiausia Lietuvoje Užgavėnių pabaisa – Morė.

Pavasarį pasitinkame verbomis

Pavasaris Vilniuje jau daugiau nei 400 metų prasideda pirmąjį kovo savaitgalį, kai senamiesčio gatves ir aikštes užplūsta liaudies meistrai – puodžiai, medžio drožėjai, vytelių pynėjai, juostų audėjai, verbų rišėjai, dešrų kimšėjai ir duonos kepėjai. Kaziuko mugė siejama su Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena (kovo 4 d.). Tradicija rengti visą savaitgalį besitęsiančią mugę iš Lietuvos sotinės pasklido po šalies miestus. Mugėje ne tik perkama ir parduodama, bet ir grojama, dainuojama, šokama, daug valgoma. Nuo seno ši mugė garsėja Vilniaus krašto verbomis, supintomis iš vasara kvepiančių džiovintų žolynų.

Velykų kiaušinis – gyvybės simbolis

Viena gražiausių pavasario švenčių – Velykos. Šalia krikščioniškos Kristaus prisikėlimo tradicijos Lietuvoje itin gyvi senieji, archainiai žemdirbių pavasario švenčių ritualai. Jie pasakoja apie naują gyvybę, atbudusią gamtą, pavasario džiugesį, pasirengimą darbams. Po ilgo pasninko grįžta linksmybės, dainos ir šokiai, ant gausaus stalo puikuojasi svarbiausias šventės akcentas – gražiausiomis spalvomis išmarginti kiaušiniai. Marginame juos vašku, svogūnų lukštais, žolelėmis iš gamtos. Senovės lietuviai tikėjo, kad kiaušinis – kosmoso, gyvybės ir vaisingumo simbolis. Kai kuriose šeimose vis dar likusi tradicija Velykų dieną laistytis vandeniu ar suptis sūpynėse.

Trumpiausia vasaros naktis su laužais ir paparčiais

Trumpiausios metų nakties šventė Lietuvoje turi daug vardų: Joninės, Rasos, Kupolė. Senovės lietuviai tikėjo, kad birželio 23-iosios vidurnaktį kryžkelėse susirinkdavusios raganos. Būriais jos skrisdavo ant Šatrijos ar Rambyno kalno linksmintis. Nuo raganų ir piktųjų dvasių šventės dalyvius saugodavo laužai. Šią naktį tankiuose papartynuose, esą, pražysdavo papartis. Visos pasaulio paslaptys atsivertų tam, kam pavyktų jį rasti. Per Jonines surinkti žolynai turi stebuklingų galių, o išsimaudęs ryto rasose nesirgs visus metus. Stebuklų pilną naktį merginos pina vainikus ir leidžia juos į vandenį, o šokinėjimai per laužus ir dainos baigiasi tik paryčiais. Joninių šventės apeigas galima pamatyti daugelyje šalies vietų, bet istorinėje Lietuvos sostinėje – Kernavėje jos išlikusios autentiškiausios.