Grįžti 2020.12.15

Kodėl šaliai svarbus vizualinis identitetas?

Atvira pasauliui, kviečianti kurti kartu, ir bendradarbiauti – „Open for Co-creation“ – tokią žinią apie Lietuvą skelbsime vadovaudamiesi nauja Lietuvos prisistatymo užsienyje 2020–2030 m. strategija. Tačiau jei norime būti pastebėti, išgirsti ir sudominti užsienio auditorijas – vien tik žodžių nepakaks, turime kalbėti su pasauliu  pateikdami šią žinutę ir vaizdu, t. y. – sukurti mūsų šalies vizualinį identitetą.

Vaizdas suprantamas greičiau

Lietuvos komunikacijos asociacijos Tarybos pirmininkė dr. Elena Martinonienė sako, kad komunikacija be spalvų, šviesų, linijų ir formų galima. Vis tik tuomet vaizdai kuriami, tik pasitelkiant kitas prieinamas priemones – žodžius, garsus, kvapus, lytėjimą ir t.t.

Galima ir tokia komunikacija, kurios dalyviams pakanka tik labai trumpų, tikslių, sutartos reikšmės aiškių žinučių, ji naudojama tam tikrose atskirose gyvenimo situacijose ar profesinės veiklos srityse. Tačiau kasdienis mūsų bendravimas nepasitelkiant vaizdo būtų ne tik daug blankesnis, bet ir itin sudėtingas – jis dažnai klaidintų, reikalautų labai didelių papildomų pastangų viską paaiškinti bei suprasti. Ir tai yra dėl vienos labai paprastos priežasties  – net 80 proc. informacijos apie mus supantį pasaulį gauname būtent per vaizdą.

„Vaizdą mūsų smegenys apdoroja neįtikėtinu greičiu ir daug kartų greičiau, nei bet kokią kitą mus pasiekiančią informaciją. Greičiau, nei girdimus garsus, patiriamus prisilietimus, mums sakomus žodžius ar skaitomą tekstą. Verbalinė komunikacija reikalauja ypatingai didelių žmogaus pastangų, intensyvaus ir sudėtingo smegenų darbo. O žmogus juk iš esmės yra tinginys, tad dažniausiai jis mieliau renkasi tokį informacijos gavimo formatą, kuris neįpareigoja jo sunkiai dirbti. Ypač, kai kalbame apie šiuolaikinį, informacija perkrautą ir nuolat skubantį žmogų“, – aiškina pašnekovė.

Jos teigimu, net ir tais atvejais, kai komunikacijai galime pasitelkti tik žodžius, visuomet būsime geriau suprasti, jei žodžiais kursime atpažįstamą arba intriguojantį vaizdą.

„Vaizdas komunikacijoje nėra dėl grožio arba šiaip sau. Pradėkime nuo to, kad komunikacija visuomet pradedame tik tuomet, kai turime kažkokį tikslą, norime kažkokio rezultato. Net jei kalbiesi pats su savimi, nors visgi dažniausiai mūsų žinutė yra skirta kažkam kitam. Tinkamai pritaikytas vaizdas mūsų žinutę sustiprina, padaro įtaigesnę, įsimintinesnę, greičiau įtikina padaryti taip, kaip Jūs norite. Prisiminkite, kaip vaikas prašo ledų – jis išsako savo norą vienais ar kitais žodžiais ir tuo pačiu metu jo veidelis nutaiso tokią gailią, nuolankią ir mielą išraišką, kad nė nepajunti, kaip jau trauki piniginę.

Kas paveikia labiau – išgirstas žodinis prašymas ar veido išraiška? Jei abejojate,  įsivaizduokite, kad paprašęs ledų vaikas čia pat pyktelėjęs parodė jums liežuvį. Dar vienas vaizdo efektyvumo komunikacijoje pavyzdys – juk skaitydami šias eilutes „pamatėte“ ir meiliai ledų maldaujantį ir liežuvį rodantį piktą vaiką, ar ne? Maža to, esu įsitikinusi, kad kai tik pamatysite ledus, prisiminsite šį tekstą. Štai tokia yra vaizdo komunikacijoje galia, o juk šį kartą pasitelkiau tik žodžius“, – kalba E. Martinonienė.

Jai antrindamas Lietuvos dizaino asociacijos pirmininkas Algirdas Orantas sako, kad įvairūs vizualiniai sprendimai yra raktas į tam tikrus dalykus, padedantis mums juos geriau atpažinti.

„Vizualinė komunikacija yra tai, kas lydi mus kasdien – mes akimis matome ir suvartojame daug informacijos, ją gerai atpažįstame. Vaizdas padeda mums suprasti vientisą paveikslą, jis apeliuoja į mūsų emocijas. Jeigu apie valstybės prisistatymą, vizualinis identitetas yra ne mažiau svarbus – jis reikalingas, kad mus atpažintų tam tikrame kontekste. Žinoma, pati svarbiausia yra žinutė, o vaizdai padeda ją atpažinti. Galiausiai, atpažinus, yra kuriamas emocinis ryšis“, – aiškina jis.

Apie save valstybės komunikavo ir anksčiau

Vis dėlto A. Orantas pastebi, kad tokios strategijos nėra naujiena – valstybės save pradėjo „ženklinti“ jau praeitame amžiuje.

„Nemažai valstybių kovoja dėl dėmesio regionuose, pasaulyje. Šaltojo karo laikotarpiu stebėjome JAV ir SSRS ideologinės vizualinės komunikacijos priešpriešos. Nuo 90-ųjų komunikacija pasikeitė į kitokią – ji tapo nuoseklesnė, valstybės tapo tarsi prekės ženklai“, – aiškina jis.

Pašnekovas džiaugiasi, kad pagaliau ir Lietuva turi savo strategija, mat mūsų šaliai ne mažiau svarbu išsiskirti savo regione, pasaulyje – turime aiškiai parodyti, kuo mes esame kitokie. Čia jis pateikia Estijos pavyzdį – ši Baltijos valstybė apie save komunikuoti pradėjo kur kas anksčiau, o šiandien jau matomi ir rezultatai.

„Svarbiausia, kad viskas yra daroma nuosekliai, centralizuotai. Štai Estija jau turi antrąją komunikacijos bangą. Iš pradžių jie komunikavo ganėtinai abstrakčiai: gamta, maistas, žmonės. O šiandien jie pasauliui rodo skaitmeninę Estiją, aiškiai kalba apie savo stiprybes. Šiandien estų komunikacija yra geras pavyzdys ne tik regione, bet ir pasaulyje“, – įsitikinęs jis.

Užduotis – nupiešti kvietimą bendrai kūrybai

 Naujosios Lietuvos prisistatymo užsienyje strategijos idėja yra kviesti žmones iš viso pasaulio į Lietuvą bendrai kūrybai, verslui ir kitai sąveikai, kurios rezultatai gali būti naudingi visiems. Tai yra šios strategijos išskirtinumas, nes dažniausiai valstybės prisistato pabrėždamos, kuo pačios yra išskirtinės, įdomios, stiprios, t. y. kalba apie save.

„Negali sukurti kažko naujo, jei visą laiką darai tą patį iš to paties. Naujam rezultatui, kitokiam pasiekimui reikia atvirumo, noro pažinti ir mokytis iš pačių įvariausių patirčių, kultūrų, tradicijų, žinių, vizijų. Tad kviesdami atvykti pas mus bendradarbiavimui  kultūros, ekonomikos, mokslo ir inovacijų srityse, sudarydami šiai įvairovei tinkamas sąlygas, mes tarsi kuriame Lietuvoje unikalų ir labai vertingą moderniam pasauliui įvairovės resursą.“

Norint kuo efektyviau įgyvendinti tokią prisistatymo idėją, ieškota ir jai tinkamą vizualinių sprendimų, kitaip tariant – vizualinio identiteto.

„Viskas būtų gal ir paprasta, jei reikėtų tik kažkokio vieno simbolinio grafinio ženklo. Tačiau vizualinis identitetas nėra logotipas, kaip dažnai klaidingai įsivaizduojama. Tai ištisa konkrečia idėja pagrįstų vaizdinių, grafinių sprendimų sistema, kuri perteikia ir stiprina pagrindinę komunikacinę žinutę. Ir toji sistema turi būti originali, įsimintina, organiška, lanksti, moderni, ilgai nesenstanti moraliai, tinkamai atliekanti savo misiją pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Pajuokaujant galima būtų sakyti, kad tai užduotis sukurti išskirtinę, į akį krentančią ir įsimenančią pilkų atspalvių universalių baldų kolekciją interjerui, kuriame jau yra panaudoti visi žinomi pilkos spalvos atspalviai. Džiugu, kad ir tokia užduotis nepasirodė neįveikiama“, – sako E. Martinonienė.

Prisistato ne abstrakcija, bet kiekvienas iš mūsų

E. Martinonienė pabrėžia, labai svarbu suvokti, kad tiek pačios strategijos įgyvendinimo, tiek vizualinio identiteto sėkmė labai priklauso ir nuo to, ar mes ją priimam kaip savą, apie mus ir kiekvienam iš mūsų vertingą, ją kiekvienas naudojame ir tokiu būdu tampame jos ambasadoriais, ar atsiribojame nuo jos atmetimo tvoromis.

„Nėra nei vienos šalies be joje gyvenančių, dirbančių  ir kuriančių žmonių. Todėl šalies prisistatymo strategija bei visi ją lydintys vizualiniai sprendimai yra ne kas kita, kaip kiekvieno iš mūsų prisistatymas pasauliui. Tik ne chaotiškas, kai kiekvienas tai daro kaip išmanydams, o išieškotas, apgalvotas, pagrįstas ir bendras mums visiems, todėl žymiai naudingesnis. Strategijos gyvybingumas taip pat labai priklauso ir nuo to, ar įžvelgsime, kaip pasiūlytą idėją galime pritaikyti kiekvienas sau, savo veikoje. Mano manymu, kvietimas bendrai kūrybai yra labai universalus, tinkamas daugeliui mūsų atstovaujamų sričių ir įvairiausioms galimybėms.“ – apie strategijos „Open for Co-creation“ idėją kalba E. Martinonienė.