Grįžti

Istorija

Lietuvos vardas pasaulyje žinomas daugiau nei tūkstantį metų, nuo tada, kai pirmą kartą 1009-aisais  buvo užrašytas Kvedlinburgo analuose. Tūkstantmetis – ilgas laikas valstybei, per tuos metus Lietuva kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tarp didžiausių pasaulio valstybių. Nuosmukio laikais ištrinta iš pasaulio žemėlapių, išgyvenusi sunkius laikus, prieš šimtmetį Lietuva pasirinko valstybingumo kelią, juo tvirtai eina ir šiandien, atkūrusi Antrąją Respubliką. Laisvą šalies dvasią, tvirtą charakterį ir demokratinius mūsų idealus sunku palaužti. Mes visada patys kūrėme ir šiandien kuriame savo laisvę, be kurios moderni valstybė neįsivaizduojama.

Atvira, ryžtinga, aktyvi, atsakinga ir kurianti – tokia šiandien yra mūsų Lietuva, moderni Šiaurės Europos valstybė.

Lietuvos priešistorė

Lietuvos teritorijoje pirmieji žmonės pasirodė maždaug 12 000–14 000 metų pr. Kr. Šylant klimatui, į Rytų Baltijos regioną traukė šiaurės elnių kaimenės, o paskui jas – ir elnių medžiotojų grupelės. 3000–2500 metais pr. Kr. Lietuvos žemes atrado iš Centrinės Europos atklydę indoeuropiečiai – baltai. Jie pradėjo dirbti derlingus laukus ir auginti gyvulius. V–VIII amžiuje vakarinėse žemėse radosi genčių sąjungos: prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, lietuviai, latgaliai. IX amžiuje lietuviai buvo didžiausias etninių baltų junginys, kuriam prilygti galėjo nebent prūsai. X amžiuje pagonys baltai pateko į katalikiškosios Europos misijų akiratį. 1009 metais Šv. Brunono misijos aprašyme pirmą kartą ir buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Karalystės titulas

Viduramžiais Lietuva buvo sukūrusi didžią savo valstybę  –  Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Į pasaulio žemėlapius ji įrašyta 1253 m. liepos 6 d., kai buvo karūnuotas suvienytos Lietuvos valdovas Mindaugas. Popiežiaus bule Lietuvos valstybei suteiktas aukščiausias – karalystės – titulas. Jis reiškė, kad Vakarų Europa pripažino Lietuvą ir priėmė ją į savo politinės sistemos šeimą. 1387 metais oficialiai pakrikštyta Lietuva pasirinko vakarietiškąjį raidos kelią: šalyje imta steigti mokyklas, pradėjo plisti raštas, Lietuvos studentai vyko mokytis į Europos universitetus.

Nuo Baltijos iki Juodosios jūros

Svarbią pergalę 1410 metais Lietuva iškovojo Žalgirio mūšyje. Prie Vyslos upės su Lenkijos kariuomene susijungusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė  įsiveržė į Vokiečių ordino teritoriją ir susikovė su jo kariuomene. Mūšis prie Tanenbergo ir Griunvaldo kaimų lietuviams ir lenkams lėmė pergalę. Po jos Lietuva pasiekė savo galybės viršūnę  –  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos nusidriekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Lenkijos iki Smolensko. Lietuva tapo reikšminga politine jėga Rytų ir Vidurio Europoje, o šalį tuomet valdęs Vytautas Didysis užsitarnavo didžio ir išmintingo politiko vardą. Įvairių amžių istorikai jį lygino su Aleksandru Makedoniečiu ar Julijumi Cezariu, o LDK sėkmingos plėtros priežastimi jie laikė valdovo toleranciją kitų tautų religijai ir papročiams.

Pirmoji rašytinė konstitucija Europoje

Lietuvos Statutai, sudarantys senosios valstybės santvarkos teisinį pagrindą, liudija, kad Lietuva dar XVI amžiuje tapo svarbia Vidurio Europos dalimi. Dar stipriau teisinė mintis išplėtota XVIII amžiaus pabaigoje. 1791 metais buvo priimta Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucija – ji lėmė svarbias socialines reformas, nustatė įstatymų leidybos taisykles ir apibrėžė pilietinės visuomenės principus. Gegužės 3-iosios Konstitucija tapo pirmąja Europoje, aplenkusi Prancūzijos Konstituciją, ir antrąja pasaulyje – JAV Konstitucija buvo priimta 1787 metais.

Vienas seniausių universitetų Šiaurės Europoje

Ant Vilniaus universiteto senosios observatorijos sienos užrašyta: Hinc itur ad astra – iš čia kylama į žvaigždes. 1579 metais įkurtas Vilniaus universitetas buvo ne tik svarbiausia Lietuvos mokykla, davusi pradžią visoms Lietuvos aukštosioms mokykloms, ne tik didžiausias kultūros centras, bet ir mokslo įstaiga, padariusi milžinišką įtaką Europos mokslui. Universitetas ypač garsėjo teologijos, filosofijos, logikos, retorikos ir poetikos mokslais. Iš Martyno Smigleckio parašyto garsaus visoje Europoje logikos vadovėlio mokėsi Sorbonos ir Oksfordo universitetų studentai, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija Europos universitetuose buvo skaitoma vietoj įprasto Horacijaus, o matematikos profesorius Tadas Žebrauskas suprojektavo ir įsteigė vieną pirmųjų Europoje ir ketvirtąją pasaulyje observatoriją. Vilniaus universitetas taip pat yra ir vienas seniausių Šiaurės Europoje.

Knygnešystė – XIX amžiaus fenomenas

Jokia kita kalba savo žodyne neturi žodžio „knygnešys“, nes knygnešystė – ypatingas reiškinys, kultūrinis sąjūdis, apsaugojęs lietuvių kalbą nuo išnykimo ir padėjęs tvirtus pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918-aisiais. Numalšinusi 1863–1864 metų sukilimą, Rusijos imperijos valdžia įvedė draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius, parašytus lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo 40 metų, visą tą laiką lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje, daugiausia tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje. Atspausdintas knygas, laikraščius ir žurnalus knygnešiai gabeno per sieną. Tai buvo itin pavojingas darbas, knygnešiams reikėdavo pereiti tris sargybos linijas, tuos, kuriuos sugaudavo, – be gailesčio bausdavo. Knygnešystė tapo svarbia lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, tikru XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenu.

Tarpukaryje – modernios valstybės pamatai

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba – 20 drąsių ir ryžtingų tautos patikėtinių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Juo buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratinė ir laisva nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Lietuvos sostine paskelbtas Vilnius.

Dvejus metus kovojusi Nepriklausomybės karuose, Lietuvos valstybė išsaugojo laisvę ir 1920 metais įtvirtino demokratinę parlamentinę santvarką. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje įtvirtintos svarbiausios teisinės valstybės sąvokos.

Valstybės pakilimo simboliu tapo lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis – 1933 metais jiedu vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną. Pakilę Niujorke, jie planavo nusileisti Kaune, tačiau lėktuvo „Lituanica“ Lietuva nesulaukė. Įveikę Atlantą, lakūnai žuvo tuometėje Vokietijoje, iki tikslo likus skristi vos keletui valandų. Savo skrydį Darius ir Girėnas skyrė būsimoms kartoms ir oreivystės ateičiai, o pasaulio spauda jį pripažino drąsiausiu ir rizikingiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų skrydžių istorijoje.

Modernią Lietuvos valstybę tarpukaryje kūrė jauni politikai ir verslininkai, architektai ir menininkai. Jų palikimas, puoselėtos kultūros vertybės padėjo Lietuvai ištverti sovietų okupaciją ir tapo nepriklausomybės atkūrimo idėjiniu pagrindu.

SSRS okupacija ir aneksija

Tai, kas jaunoje nepriklausomoje valstybėje buvo kurta su didžiule meile, sugriuvo 1940 m. birželio 15 d., kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Nuo 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo bene tamsiausias laikas – okupantai masiškai trėmė Lietuvos gyventojus į Rusijos gilumą, gyvuliniuose vagonuose vežė į amžinojo įšalo žemę, išskyrė šeimas, atėmė namus. Netrukus Lietuvą užėmė Vokietijos kariuomenė, per ketverius metus naciai išnaikino beveik visus Lietuvos žydus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga ir iš naujo prasidėjo trėmimai į Sibirą. Tačiau jokios tremtys neužgesino lietuvių laisvės troškimo – nepriklausomos Lietuvos ginti į miškus išėjo partizanai. Dešimt metų trukęs jų pasipriešinimas yra itin dramatiškas ir tragiškas Lietuvos istorijos etapas.

Dainuojanti mūsų revoliucija

Tikėjimą ir viltį Lietuvos žmonėms įkvėpė 1988-ųjų birželį įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Laisvės judėjimas apėmė visą šalį, garsas apie Lietuvos didelį laisvės troškimą pasiekė pasaulį. 1989 m. rugpjūčio 23 d., minėdami 50-ąsias Ribentropo–Molotovo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, lietuviai susikibo rankomis su latviais ir estais. Gyva grandinė nusitiesė per tris Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Net 650 kilometrų gyvasis Baltijos kelias simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos.

1990 m. kovo 11 d. į posėdžių salę susirinkę Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo deputatai priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Drąsus iššūkis paskatino Sovietų Sąjungos griūtį. 1991 m. sausio 13 d. Maskva Lietuvos nepriklausomybę bandė užgniaužti kulkomis ir tankais. Dainuojančios revoliucijos tai nesustabdė. Lietuviai priešams atsakė taikiais koncertais miestų aikštėse, maldomis ir begaliniu tikėjimu, kad tiesa nugalės. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o drąsi šalis tapo pasaulio istorijos kūrėja – po Kovo 11-osios Akto susiformavusi grandininė reakcija ne tik išjudino, bet ir sugriovė sovietų imperiją. Lietuva trečią kartą istorijoje pradėjo laisvą epochą.

Šiandien Kovo 11-osios užauginta Lietuva – kurianti ir moderni Šiaurės Europos valstybė, aktyvi ir atsakinga NATO ir Europos Sąjungos narė.